FOMO arba baimė praleisti kažką įdomaus

FOMO (angl.) - fear of missing out - pavadinimas dažniau girdimas angliškai, tačiau nerimas, kad galite praleisti įdomius įvykius, kuriuose dalyvaus kiti žmonės, turbūt pažįstamas. Ši būsena dabar visuomenėje ypač siejama su tuo, ką matome socialiniuose tinkluose. Tačiau, jei pažvelgtume atgal, ir panagrinėtume situacijas, kai dar nebuvo socialinių tinklų, ko gero, galime užčiuopti viso to užuomazgas formuojamoje kolektyvinėje pasąmonėje ir tėvų auklėjime.

Taigi kodėl mes taip bijome kažką praleisti ir dėl to jaučiame nerimą?

Pradėkime nuo to, kad dažnas mūsų vaikystėje girdėjome - “būsi geras, gausi saldainį”, “padarysi, tada nupirksiu” - mūsų prigimtinė teisė į besąlyginę meilę buvo apribota, nes tėvai ir aplinkiniai kėlė jai sąlygas. Tuo pačiu mūsų tėvai per mus bandė “užsidirbti” meilę sau. Ar pamenate situacijas, kai buvote verčiami viešumoje gražiai elgtis, kad nepadarytumėte gėdos ir kiti galvotų, kad jūsų mama/tėtis yra idealūs, nes puikiai išauklėjo vaikus. Tai pirmieji žingsniai, formuojantys įsitikinimus, kad jei tu elgiesi ne pagal kitų lūkestį - esi nevertas meilės.

Negana to, greičiausiai ne vienam yra tekę su nutįsusiu snargliu dalyvauti darželio spektakliuose, nes, anot mamos, kaip kitaip be tavęs įvyks vaidinimas. Eiti su temperatūra į kontrolinius, nes gėda atsiskaitinėti atskirai nuo visos klasės. Dar vėliau buvo įprasta sergančiam eiti į darbą, nes kas kitas atliks užduotis, o jos juk palaukti negali. Taip per gyvenimą bandom įrodyti savo vertę ir būti matomi, nes esam taip išmokyti - taip darė mūsų tėvai, seneliai, tokia susiformavusi visuomenės nuostata. Viso to viršūnė yra laidotuvės - kai pagerbti mirusiojo susirenka visiškai nepažįstami žmonės, nes buvo pakviesti. Tik neaišku nei kas pakvietė, nei kodėl...tik dėl akių, nes mirusiajam tai nebesvarbu. O laidotuvės yra ta vieta, kur plinta viso pasaulio naujienos, tad kaip praleisti tokį svarbų renginį.

Visa tai veda prie to, kad net neturėdami informacijos iš socialinių tinklų žmonės buvome verčiami, arba vėliau patys save vertė, dalyvauti veiklose tik tam, kad įrodytų savo vertę. Ir šis įsitikinimas vis dar tarp mūsų. Socialiniai tinklai tik dar labiau įjautrino problemą, nes mus pasiekianti informacija apie galybę renginių ir vietų, kur kiti lankosi, spaudžia į kampą irgi ten būti. Nes, o kas jei nebūsiu? Mano pripažinimas ir vertė bus palaidota? Juk mes nepažįstam kitokio savęs pripažinimo būdo.

Čia į pagalbą dažnai skuba nerimas, kurį ir sukelia baimė kažką praleisti. Nes nerimas dažnai susijęs su ateities įvykiais, o kas bus jeigu... Todėl nuolat tikriname telefono pranešimus, vis žvalgomės, ar kas nors neparašė. Gal yra tekę patirti, kad net miegate blogai prieš vieną ar kitą svarbesnį įvykį? Bijote, jog nesuskambės žadintuvas. Vėliau miego problemos gali kartotis kasnakt, nes smegenys yra nuolatinėje aktyvioje “dalyvavimo būsenoje”. O šalia, nuo didžiulio tempo, gali atsirasti nuovargis ir perdegimas, kadangi pagal turimus įsitikinimus viską turime padaryti ir visur sudalyvauti patys, kad tik išliktume šauniausi. Kol mūsų kūnas nepasako stop taip griežtai, kad išgirsti neįmanoma.

Tada prireikia rimtos specialistų pagalbos.
Neleiskite sau prieiti tos ribos, panagrinėkite situacijas, kuriose patiriate FOMO būseną, leiskite sau pajausti kodėl taip yra. Būkite autentiški, dalyvaukite tik ten, kur norite, susikurkite savo aplinkinių ratą, kuriems iš tiesų esate svarbūs.

Kuo gali padėti hipnoterapija? Jaučiate baimę, tačiau nesuvokiate kodėl. Norite sustoti, bet negalite. Kartais vien skaitmeninių priemonių ribojimas gali nepadėti. Tada per hipnozę grįžimas į pasąmonę gali atsakyti klausimus ir sudėlioti žingsnius, kaip iš to išeiti. Nelikite su savo nerimu vieni, atsiminkite, kad visada yra žmonių, pasiruošusių jus išklausyti.