Viskas prasideda nuo meilės sau

Ar jaučiat meilę sau? O ar jaučiat, kad frazė “meilė sau” tampa po truputį nuvalkiota? Ji tapo ne tik vidinių išgyvenimų apibūdinimu, bet ir komerciniu pardavėjų triuku bandant įsiūlyti tai, ko ne visada reikia. Ir jiems tai puikiai pavyksta, nes mes vis dar meilę sau matom, kaip naujos suknelės ar naujo laikrodžio įsigijimą, prisigėrimą iki paryčių, dar vieną keksiuką prie kavos išsinešimui... ir nesvarbu, kad galim sau tai leisti. O ar galim sau leisti būti tokiu, kokiu iš tiesų norim?

Ar suvokiam kas yra meilė? O kas yra ta meilė sau?

Tikrą meilę sau pajusit ne tada, kai nusipirksit dar vieną suknelę ar laikrodį, nes geriausiam draugui išvykus, iš nuobodulio nebus ką veikti, bet tuomet, kai būdamas vienas suprasit, kad jums nieko netrūksta. Tada, kai leisit sau būti vienam ir mėgausitės tuo buvimu, tada, kai nereikės bereikšmių susitikimų tik tam, kad nutildytumėte savo mintis. Kai patiks tai, ką galvojate ir priimsite tai kaip dalį savęs, nebandysit nuo to bėgti ir leisit sau būti tokiu, kokiu viduje norit būti tuo momentu. Tada, kai ne tik kalbėsit, kad save mylit, bet tą jausit ir imsitės dėl to veiksmų, parodydamas savo požiūrį į save, brėždamas ribas. Tada, kai atribosit save nuo neigiamų išgyvenimų ir laikysit tai kaip momentinį patyrimą, bet ne savo esatį. Tada, kai sau pasakysit, kad meilė sau prasideda nuo paprastų dalykų, kuriuos darau - išėjimas pasivaikščiot, paprašymas pagalbos, leidimas sau pamiegoti ir pan. Įsivaizduokit, kad jūsų geriausias draugas yra antras eilėje, nes pirmas esat jūs.

Pagalvokit, kiek kartų bandėt pabėgti nuo savęs užgerdami liūdesį alkoholiu, žiūrėdami vieną seriją po kitos nuobodaus serialo tik tam, kad neitumėt miegoti, naktį kimšdami nesveiką maistą, slapta žiūrėdami pornografiją ar be saiko pirkdami nebūtinus dalykus. Iš pažiūros, kas čia tokio sakysit.. juk daug kas taip daro. Bet ar tikrai? Pagalvokit apie situacijas ir savo emocinę būseną kai tai darėt, ar, jei tai vyktų su jūsų geriausiu draugu, atrodytų normalu? Žinoma, yra progų kai reikia švęsti, kai reikia naujų batų ar norisi nieko neveikti ir pažiūrėti serialą, bet kai tai tampa emocijų slopinimu, tai labai nutolsta nuo meilės sau. Nes vietoj atviro pokalbio su savimi ir savęs priėmimo, jūs bandot tai paslėpti po dalykais, kurie jums suteikia trumpalaikę laimę, o jūsų emocijos taip ir lieka neatlieptos. Jos kaupiasi po dirbtinais laimės objektais ir vieną dieną išsprogsta baime, nerimu, nepasitikėjimu savimi... Nes staiga suvokiat, kad tai, ką turit, nebedžiugina.

O kas tada? Kur tą meilę sau rasti?

Mes kiekvienas gimstam su besąlyginės meilės poreikiu. Kaip kūdikiai mes tikimės, kad tėvai mus mylės bet kokia kaina. Ir kai tai neįvyksta, stengiamės tą meilę gauti įvairiais būdais - verkdami, sirgdami, keldami problemas ir kitais mūsų vaikišku protu suvokiamais būdais. Ir tik užaugę imam galvoti, kodėl man nesiseka susirasti antros pusės, kodėl niekaip negaliu numesti svorio, kodėl negaliu rasti savęs verto darbo ir pan. Tada nuotaikai pakelti reikia keksiuko ar dar vienos poros batų į neužsidarančią spintą. Tačiau viskas prasideda nuo meilės sau! Jei mes jos neišmokome pajausti dar būdami vaikais, tuomet dažnai savo gyvenime leidžiamės į stipresnę sau meilę jaučiančių žmonių siūlomus kompromisus, į pirkimo ir kitokias manijas. O vėliau supratę, kad renkamės ne tai ko norime, bandome iš to ištrūkti kvailiausiais būdais.

Bet pabandykim ne ištrūkti, o pajusti meilę sau. Pradėdami nuo savęs įsiklausymo ir pajautimo, ko noriu aš. Ir tada dalykai patys pradės keisis, nes jūsų pasąmonė jau žinos, ką daryti ir kokius sprendimus priimti.

Visos priemonės suprasti tikruosius savo poreikius yra tinkamos. Hipnoterapija padeda efektyviai atrasti nemeilės sau priežastis ir atrakinti tikruosius išgyvenimus, kodėl jos nepavyko patirti. Ji padeda pasiekti jūsų pasąmoninius išgyvenimus vaikystėje ir juos perrašyti, kad toliau tą meilę mokytumėtės patirti eidami savo keliu.

Tad eikite, ieškokite savo kelio, nes jį radus, prasideda meilės poveikis!