Rolės poreikių patenkinimui

Kiekvienas žmogus gimdamas atsineša poreikius, kurie tam tikrais gyvenimo etapais turi būti patenkinti, nereikalaujant nieko atgal. Vaikas (ir kūdikis) nori jaustis mylimas, reikšmingas, apdovanotas. Jam svarbu jausti pasididžiavimą ir rūpestį besąlygiškai. Paauglystėje svarbiausiu poreikiu tampa ryšys su draugais, tėvais, artimaisiais. Na, o suaugus svarbu jaustis saugiam ir būti matomam.

Jei kažkuriuo laikotarpiu poreikiai nėra patenkinami, arba juos užtikrinti keliamos tam tikros sąlygos: pvz., „nupirksiu norimą daiktą, jei būsi geras“, „tėvai giria tik už gerus pažymius“, „draugausiu, jei padarysi man paslaugą“ ir pan. Žmogaus pasąmonėje susiformuoja įsitikinimai, jog tam, kad kažką gautų, jam reikia stengtis. Dažnai tos pastangos verčia būti kitokiu nei esame. Palaipsniui tas kitoniškumas ima dominuoti, ir pradedame nesuprasti, kas su mumis vyksta, nes nepažįstame savo elgesio, jaučiame, kad elgiamės priešingai nei norėtume, bet nieko negalime pakeisti, aplinkybės tarsi pačios nutinka. Elgesys tampa toksišku, o mes patys nuolat siekiame ir bandome kontroliuoti situacijas, kuriose ieškome naudos sau.

Dažnai nutinka taip, kad prieinama prie kraštutinumo ir tampame tam tikrų rolių įkaitais. Jei pastebėtumėte, šeimose, kuriose nuo mažens poreikiai nėra patenkinami, stebimos keturios rolės: ligonis, maištininkas, tobulasis ir globėjas. Ligonis nuolat susiduria su sveikatos sutrikimais, kuriais bando atkreipti į save dėmesį, tokiu būdu išsireikalaudamas meilės ir globos. Maištininkas nuolat įsivelia į nemalonias situacijas, iš kurių taip pat išeiti reikalinga pagalba, savo netoleruojamu elgesiu bando sulaukti dėmesio. Tobulasis (perfekcionistas) visuomet viską atlieka tobulai ir sulaukia už tai pagyrų. Suvokti, jog jis negali kažko atlikti tobulai, jam yra didžiausia tragedija. Tuo tarpu globėjas rūpinasi visomis kitomis rolėmis - jam tenka slaugyti ligonį, traukti iš nemalonių situacijų maištininką. Tokiu būdu jis taip pat gauna dėmesio ir pasitenkinimo sau. Rolės mus pasirenka savaime, nes mūsų pasąmonė yra užfiksavusi situacijas, kuriose jautėme savo poreikių patenkinimą. Pagal tai susiformuoja mūsų elgesio modelis.

Toksiškumą dažnai pirmieji pastebi aplinkiniai, nes šeimoje toks elgesys tampa įprastu. Mes bandome visomis išgalėmis įtikti, patikti, siekiame pripažinimo, dažnai net išėję iš šeimos rato ieškome partnerio, kuris atlieptų šeimoje susiformavusį elgesio modelį. Kitaip tiesiog nebeįsivaizduojame, kol vieną dieną kažkas ima mūsų nebetenkinti, perdegame, susergame depresija ar kūnas kitaip parodo, jog gyvename ne taip, kaip turėtume.

Kad iš to ištrūktume, turime patys sau pasakyti, kad elgiamės toksiškai ir turime keistis. Įsitikinimus pakeisti gali padėti hipnoterapija, kuri leidžia greičiau identifikuoti problemos atsiradimo momentą ir priežastį. Ir perrašyti tuos įsitikinimus, kurie lydi mus nuo vaikystės. Jei pakeisime savo įsitikinimus, netrukus pastebėsime, kaip keičiasi mūsų elgesys ir tampame kitokie. Mes esame suaugę ir pajėgūs keisti savo mąstymą ir elgesį. Tik turime to norėti ir atlikti, kad ir nedidelius žingsnius, bet nuolat.