Proto švytuoklė bejėgė prieš prigimtį

“Proto švytuoklė svyruoja tarp prasmės ir nesąmonės, o ne tarp teisinga ir neteisinga”, - Karlas Jungas.

Mes gimstame su jausmais ir emocijomis - tai mūsų prigimtis.
Pirmiausia, ką padaro gimęs kūdikis - pradeda verkti, susiraukia. Ir jam visai nerūpi, ar jis kam nors savo verksmu trukdo, drumsčia ramybę, nervuoja, ar negražiai ir nemandagiai atrodo. Jam šalta ir nejauku patekus į didelį pasaulį iš saugaus mamos pilvo, tad jis tai išreiškia taip, kaip jis tuo metu moka. Dar ilgai jis kliaujasi savo jausmais ir emocijomis, o ne protu, todėl mums, suaugusiems, "tampo" nervus, atrodo kvailai. Tai mus siutina, nes negalime nieko pakeisti ir kontroliuoti. Iki dvejų metų vaikas yra "kempinės" būsenos, kuomet kaupiama jausmų ir veiksmų patirtis, o nuo dvejų iki šešerių metų jis vis dar yra savotiškoje hipnozės būsenoje, kuomet trūksta loginio samprotavimo ir daug svajojama. Tik vėliau, apie septintuosius metus, įsijungia protas ir apverčia gyvenimą aukštyn kojom. Įsijungia kontrolės mechanizmas. PAGALIAU?!

Iki to laiko esame sukaupę daug emocinės ir jausminės patirties, bet staiga ima dominuoti proto sprendimai. Nustojame klausyti, ką mums sako kūnas, ir vadovaujamės tik sukauptomis žiniomis, kurios dažnai mus riboja arba veda ne ten, kur mums sako širdis ar intuicija. Remiamės kitų nuomone, visuomenės standartais ir priimtomis tiesomis, o ne savo vidine išmintimi. Kol vieną dieną užstringame, nes sukamės tose pačiose proto pinklėse ir niekas nebedžiugina. Jaučiamės nusivylę savimi, praradę pasitikėjimą ir meilę sau, nes esame pavargę. O juk visi sakė, kad darant taip, bus viskas gerai. Tačiau tai, kas yra gerai vienam, ne būtinai bus gerai kitam, nes mes gimėme su skirtingais poreikiais ir gyvenimo tikslais. O klausydamiesi to paties proto standarto taisyklių, nuvedame save į aklavietę, iš kurios nerandame kelio atgal, nes negirdime savo kūno.

Klausome proto, o protas juk yra tik įrankis tikslui pasiekti. Tad kas, jei siekiame ne savo tikslo, einame ne savo keliu ir švaistome energiją?

Iš tiesų, protas labai daug pasitarnavo žmonijai, kad iš pirmykštės bendruomenės taptume išsilavinusia visuomene, kad būtų sukurta gausybė išradimų, išgydyta ligų. Tačiau tik dabar, pasiekus aukštą išsivystymo lygį, žmonija suprato, kad per daug nutolo nuo savo prigimties ir vaikosi tik kapitalizmo naudų. Jau oficialiai esame vadinami perdegimo ir nerimo visuomene, nes negirdime savęs. Tas balsas galvoje yra ne tai, ko turime klausyti ir kur turime telkti dėmesį.

Pirmiausia turime išgirsti savo širdį, o tada jau užprogramuoti mintis, kad vestų širdies rodoma kryptimi. Kai darome atvirkščiai, mūsų širdis nerimsta, nes jaučiasi apleista, o mes geriame proto išrastus vaistus, kad ją nuramintume, vietoj to, kad nutildytume protą ir pajaustume, ką sako kūnas.

Taigi galime priešintis prigimčiai, slopinti ją vaistais ir kitom priklausomybėmis, bet ateis laikas, kai ji turės būti išklausyta.

Nelaukite, kol bus blogai. Tik pajutę, kad stringate, kreipkitės pagalbos. Hipnoterapija gali padėti išgirsti, ką sako kūnas, nes ji nuveda į pasąmonę, kuri saugo visas sukauptas patirtis ir jausmus. Ten protas praranda savo galią, ir jausmai vėl randa kelią pas jus, kartu su atsakymais į klausimus, kurių negali atsakyti protas.