Kada mūsų užteks mums patiems?

Ar jaučiat, kaip stresas, perdegimas, depresija, nerimo sutrikimai, kitos psichologinės ligos plinta ne tik kažkur pasaulyje, bet ir mūsų aplinkoje? Apie tai rašomos knygos, kuriamos laidos, ir tai tampa tarsi pandemija. O gal mada? Nes jei tau viskas gerai ir esi patenkintas gyvenimu, būtinai kas nors pakomentuos, kad gal per mažai darai.

Ir kas gi dėl to kaltas? Ar iš tiesų per daug darom?

Aš sakyčiau, kad darom per mažai. Per mažai darom sau, savo vidiniams poreikiams atliepti. Per mažai klausom, ko iš tiesų nori mūsų širdis, mūsų vidinis „aš“. Visos mūsų pastangos yra nukreiptos į išorę. Norėdami įsiteikti vadovui, atliekam kiekvieną jo paliepimą net nesvarstydami, ar tai tikrai atneš įmonei naudos. Stengiamės padėti kolegoms, kartais net perimdami jų darbus. Po darbo norim parodyti draugams, kokie mes faini, nes einam kartu į užsiėmimus, vakarėlius, vien tam, kad įsikeltume dar vieną nuotrauką socialiniuose tinkluose. Vis dar bandom įtikti tėvams, nors jau seniai esam savarankiški, bet jaučiam jiems skolą. Turim pagaminti vyrui vakarienę, nes kitaip bus piktas. Ir vėl visur reikia, turim, bet dėl kitų.

Darom daug, bet pildom ne savo stiklinę, pilnėja kitų rezervai. Juk tenkinam tik jų poreikius. Kai atsigręžiam į save, jaučiamės nepakankami, nes atrodo, kad tas poreikis iš kitų tik didėja, o jėgų tam atliepti nebeturim. Taip nutinka todėl, kad nukreipę savo pastangas į išorę, ištaršom energijos rezervą, ir negaudami iš to malonumo ir pasitenkinimo, jo nepapildom. Gyvenam į skolą. Pradeda erzinti kiekvienas naujas projektas, kiekvienas naujas draugų kvietimas, nebenorim pakilti nuo sofos, nes atrodo, kad pakilus darbai ir reikalai nesibaigs.

O gal iš tiesų dabar kaip tik metas, kai nuo tos sofos nereikėtų pakilti, kad suprastumėm, ko AŠ noriu? Juk kiekvienas mūsų gimėm pakankami. Tas mielas kūdikis buvo dėmesio centre vien savo buvimu. Jam nereikėjo įrodinėti, kodėl jis gimė. Tik vėliau pradėjo atsirasti poreikis kažkam įtikti, patikti.

Esam užsisukę tokiame „darymo kitiems“ rate, kad kai atsigręžiam į save, suvokiam, jog savęs nepažįstam. Nežinom, kas mums iš tikrųjų patinka, nes visada darom tai, ką daro kiti, arba ką reikia padaryti. Iš to nežinojimo kyla nesaugumo jausmas, nes atrodo, kad darom tiek daug, bet vis kažkaip negana, kur yra riba? Kur dingo tas mažas žmogus, kuriam užteko jo paties svajonių? Nerandam jų tarp savo veiklų, darbų, pareigų. Tada darom dar daugiau, bet vėl ne sau... nes ką daryti sau, nebežinom. Kaip tik tuo metu ir prasideda perdegimas, kyla stresas, tas buvimas dėl kitų nebeteikia malonumo. Bet kas mes be jų?

O mes esam. Esam čia dėl savęs, tik negirdim to...

Sustokit. Įsiklausykit. Prireiks laiko, kol mintys nurims ir išgirsit save, bet nepasiduokit, tai tikrai ateis.

Susivokti ir pajudėti iš šio užburto rato padeda hipnoterapija ir RTT. Nebijokit savęs ieškoti, nes radus, atsivers lobynai.