Būk upe

Kviečiu šiemet priimti iššūkį ir būti upėmis. Pati žinau, kaip tai nelengva, nes mūsų racionalusis protas didelis triukšmadarys ir nori diriguoti, kur tam mūsų gyvenimui tekėti. Bet ką prarastume, jei pasikliautume savo pasąmone (visata) ir leistume dalykams vykti?

Turbūt dažnas iš mūsų, o aš irgi ne išimtis, užsisukam savo galvose. Imam dėlioti, strateguoti, ieškoti priežasčių, kodėl įvyko vienas ar kitas dalykas ir nepajuntam, kaip pradedam grimzti į nerimą, depresiją, savęs sabotažą, baimes ir nepasitikėjimą savimi. Patys susikuriam tą kančią, iš kurios vėliau darosi sunku ištrūkti, nes atrodo, kad tai niekada nesibaigs… o jei leistume savo protui tiesiog nurimti ir gyventi? Nustotume galvoti, kodėl gyvenimas vyksta taip kaip vyksta? Žinoma ne visada vyks vien gražūs dalykais, gal teks išgyventi ir skaudžių pamokų, bet jos visos skirtos tam, kad mus išlaisvintų, kad mus užaugintų ir nuvestų ten, kur turim būti. Svarbu jas išgyventi išoriškai ir neperkelti į proto dėžutę, priimti, kad tai irgi yra gyvenimas. Skamba gražiai, pabandykit, pamatysit, kad ne visada yra lengva. Bet kai išmokstame valdyti mintis, sustojame ir jas nutildome, išgirstame ramybę.

Dažnai mus į minčių verpetus įsuka vaikystėje suformuoti klaidingi įsitikinimai, išmoktas elgesys, menka savivertė - turi būti toks, o ne kitoks. Bet jei suvoktume, kad mes nieko kontroliuoti negalime išskyrus savo mintis ir reakcijas į įvykius, leistume viskam vykti ir nebandytume nieko pakeisti? Juk tai būtų išsivadavimas nuo kančios, ramybės būsena, kad viskas yra taip, kaip turi būti.

Ir vietoje to, kad mes bandome savo galvoje spręsti įvairius, ne mums skirtus rebusus, galėtume pasiduoti srovei ir tiesiog mėgautis tuo, kas vyksta. Nes upė į kalną neteka… kad ir kiek bandytume pakeisti įvykius, žmones ar tai, ko pakeisti negalim, vis tiek viskas įvyks taip, kaip turi įvykti, nes jei būtų galėję įvykti kitaip, tai kitaip būtų ir įvykę.

Atrodo paprasta, ar ne? O mes rausiam tuos kalnus, bandom pakeisti upės vagą, eikvojam energiją, kuri galėtų būti nukreipta kitur, kurti tai, ką mums lemta sukurti.

Leiskim tekėti įvykiams, gyvenkim, nebūkim akmenys, kurie nori užtvenkti savo esybę.

Kaip tai padaryti? Svajokim ir leiskim svajonėms pildytis. Suprantu, kad tai ne visada yra lengva, kai galva pilna minčių apie tai kas įvyko, kodėl, kodėl man, kaip padaryt, kad kitą kartą įvyktų kitaip. Nereikia.

Turim penkis pojūčius (klausa, rega, lytėjimas, skonis, uoslė), o gyvenam tik klausydami savo proto. Protas dažnai kaip išprotėjus beždžionėlė žaidžia su mumis savo žaidimus, bet nenuveda ten, kur išties turėtume atsirasti, o tik išblaško ramybę, nes operuojam juo tiek, kiek turim patirties. O kokia ta mūsų patirtis palyginus su visatos begalybe? Ar tikrai galime kliautis sąmoningu protu, kai mūsų pasąmonė sudaro 95% mūsų patirčių ir tik 5% yra sąmoningas protas. Tai gal geriau pajuskim, išgirskim, pamatykim, kad gyvenimas yra nuostabus ir jo nereikia per prievartą keisti? Sąmoningą protą įjunkim tada, kai reikia stabdyti mintis. Ir būkim upėmis - gal iš pradžių būsim kaip tie maži upeliukai, kurie kunkuliuoja kliūdami už akmenų, lyg už savo minčių, bet drąsiai teka tolyn, kol įteka į didesnę upę, kuri jau teka ramiau, pastoviau. Toje ramybėje jau yra daugiau galios, daugiau pasitikėjimo. Ji vis dar pilna akmenų, mintys niekur nedingsta. Bet gilus upės vanduo jas apsemia, taip, kad jos tėkmei neturi jokios įtakos. Neužtvenkim vandens, tekėkim, kol įtekėsim į dar platesnius ežerus, jūras ar vandenynus ir tuomet atsivers beribės galimybės.

Kaip čia gali padėti hipnoterapija? Pirmiausia nuimant užtvankas - tuos įsitikinimus ir blokus, kurie neleidžia išgirsti savęs, kurie yra stipresni už mūsų norus, kurie kartais yra net ne mūsų pačių, o suformuoti mūsų aplinkos, šeimos. Padeda nuraminti tą išprotėjusią beždžionėlę galvoje. Kai blokų nebelieka, hipnozės įrašas, tarsi paleidžia vandenį tekėti upės vaga ir svajonėms pildytis. Tad pasikliaukit savo pasąmone, leiskit jums padėti būti upėmis.